žydai

atkurtas 19 a. Rytų Europos ištekėjusios žydės (aškenazės) tautinis kostiumas

žỹdai (hebrajų kalba jehudim), tauta, Izraelio pagrindiniai gyventojai. 2016 Izraelyje gyveno apie 6,3 mln. žydų. T. p. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (5,7 mln.), Prancūzijoje (apie 460 000), Kanadoje (apie 388 000), Didžiojoje Britanijoje (apie 290 000), Argentinoje (apie 181 000), Rusijoje (apie 179 500), Vokietijoje (apie 117 000), Australijoje (apie 113 000), Brazilijoje (apie 94 200), Pietų Afrikos Respublikoje (apie 69 500) ir kitur. Iš viso pasaulyje yra 13,1–17,5 mln. žydų (duomenys skiriasi dėl skirtingai interpretuojamos žydų tautos sąvokos). Tikintieji – judėjai (judaizmas), istoriškai skirstomi į aškenazius ir sefardus. Kaba hebrajų kalba, jidiš, t. p. tų valstybių, kuriose gyvena, kalbomis.

Gyvensena

Tradiciniai verslai – amatai, prekyba, žemdirbystė. Tradicinė šeima – mažoji. Socialinės organizacijos pagrindas – teritorinė bendruomenė, sutelkta mieste ar jo dalyje, turinti savivaldą (kahalas; aškenaziai bendruomenei įvardyti vartoja žodį kehila); jai vadovauja elitas (gvirai, parnasai). Tradiciniai vyrų drabužiai: ilgi chalatai, apsiaustai, dėvima speciali kepurėlė (kipa). Aškenazių kostiumas: į tuniką panašūs marškiniai, juodos kelnės, batai, apsiaustas, juoda kipa arba kailiu apsiūta skrybėlė (štraimlis). Tradiciniai valgiai: miltiniai, žuvies, mėsos patiekalai, pudingai. Žydai maisto produktus skirsto į košerinius (leistinus, pvz., visos daržovės ir vaisiai, t. p. aviena, ožkiena, jautiena, elniena, naminių paukščių mėsa, kai kurios žuvys) ir trefinius (draudžiamus, pvz., žvėrių ir laukinių paukščių mėsa, kiauliena). Gausi tautosaka (stebuklinės pasakos, pasakėčios), savita žydų muzika.

žydai (judėjai ortodoksai)

Istorija

namai Jeruzalės priemiestyje

Senovės žydų tauta pradėjo formuotis antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Kanaano teritorijoje (dabartinis Izraelis) sumišus semitams ir Kanaano oazių gyventojams. Pagal žydų tradiciją, užrašytą Toroje, žydų tauta susiformavo po išėjimo iš Egipto ir antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje jiems apsigyvenus Dievo pažadėtoje Izraelio žemėje. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų gyvavusią senovės žydų valstybę – Izraelio karalystę – 722 pr. Kr. nukariavo Asirija, Judėjos karalystę 586 pr. Kr. – Babilonas. Susidarė sąlygos žydams plisti pasaulyje. Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų žydai apsigyveno jo sukurtoje imperijoje ir po jos žlugimo susikūrusiose valstybėse, sudarė svarbų kultūros židinį Aleksandrijoje. Po Makabiejų sukilimo 167 pr. Kr. susikūrusi Judėjos valstybė (gyvavo iki 63 pr. Kr.) faktiškai tapo Romos provincija.

Po 66–73 Judėjos karo romėnai Judėjoje žydams įvedė apribojimų (daugumai žydų pradėta drausti gyventi Judėjoje). Žydams 135 pralaimėjus Bar Kochbos vadovaujamą sukilimą buvo uždrausta gyventi Palestinoje. Žydai apsigyveno Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos valstybėse, viduramžiais – daugelyje Europos ir Azijos valstybių. Migracija buvo susijusi su intensyvia prekyba Europoje. Žydai perimdavo vietinių gyventojų kalbą ir kultūrą, bet išlaikydavo savo religinius, kultūrinius ir buitinius ypatumus. Daugelyje Europos valstybių įstatymais buvo ribojamos žydų teisės ir verslas (pvz., teisė turėti žemės); jie buvo išvaromi (1290 išvaryti iš Anglijos, 1306 ir 1394 – iš Prancūzijos, 1492 – iš Ispanijos, 1496–1497 – iš Portugalijos). Žydai kūrėsi miestuose, gyvendavo uždaromis bendruomenėmis, atskiruose rajonuose (getas), versdavosi prekyba ir amatais, turtingieji – palūkininkavimu. Judaizmo religinės nuostatos lėmė žydų bendruomenės atskirumą, žydai nebuvo priimami į cechus ir gildijas. Dėl žydų ir vietos pirklių bei amatininkų konkurencijos, žydų uždarumo ir vietos gyventojų prietaringumo plito antisemitizmas. Daugelyje valstybių vyko žydų pogromai.

17–19 a. daugelyje Vakarų Europos valstybių viduramžių apribojimai žydams buvo panaikinti. Jiems įsitraukus į bendrą ekonominį ir kultūrinį gyvenimą prasidėjo asimiliacija. Tarp labiausiai asimiliuotų Vokietijos žydų 18 a. pabaigoje prasidėjo žydų judėjimas haskala. Rytų Europoje (ir Rusijos imperijoje) išliko žydų migracijos (sėslumo riba), t. p. teisinių ir ekonominių santykių ribojimai. Dauguma žydų (daugiausia iš Centrinės ir Rytų Europos valstybių) emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir Amerikos kitas valstybes. 19 a. pabaigoje kilęs žydų tautinis judėjimas sionizmas paskelbė tikslą – visiems žydams persikelti į Palestiną. SSRS 1934 buvo įkurta Žydų autonominė sritis. 1939–1945 Vokietijoje ir jos okupuotose valstybėse buvo vykdomas Holokaustas. 1947 Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos nutarimu Palestina turėjo būti padalyta į žydų ir arabų valstybes (Palestina). 1948 05 14 paskelbta Izraelio Valstybė.

Mahane Yehuda turgus Jeruzalėje

Žydai Lietuvoje

dvi iš trijų Kėdainių sinagogų – Mažoji (žieminė, pastatyta 1837) ir Didžioji (vasarinė, pastatyta 1784 vietoj sudegusios medinės, viena iš dviejų baroko stiliaus sinagogų Lietuvoje) Senosios Rinkos aikštėje, priešais Didžiąją sinagogą paminklas Kėdainių, Šėtos ir Žeimių holokausto aukoms atminti (pastatytas 2011, autorius F. Paulauskas)

Lietuvoje pirmieji žydai, manoma, apsigyveno 12 a., ieškodami prieglobsčio per kryžiaus karus. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metais (1316–1341) jų atvyko kartu su kitais amatininkais ir pirkliais. Pirmas žydus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje minintis istorinis šaltinis – Vytauto Didžiojo 1388 06 24 privilegija Trakų žydams; vėliau privilegijos suteiktos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kitų miestų žydams. Žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo paskirtam vietininkui, žydai – laisvaisiais gyventojais. Žygimantas Senasis 1507, 1514 privilegijas patvirtino, Brastos (žydų bendruomenių centro) privilegiją padarė bendra visoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų bendruomenėms. Privilegijos buvo įrašytos į I Lietuvos Statutą (1529). Žygimantas Augustas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę priėmė iš Čekijos išvarytus žydus. 16 a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo 6000 žydų, 16 a. viduryje – apie 10 000, 1676 – 32 000, 1766 – 157 000.

Didieji kunigaikščiai ir didikai rėmė turtinguosius žydus, nes šie už procentus skolino jiems pinigų, krašte plėtojo prekybą.

Po Liublino unijos (1569) žydai galėjo gyventi ne tik karaliaus, bet ir bajoro žemėje. Radvilų valdų žydų bendruomenės iš pradžių buvo priklausomos nuo Brastos žydų bendruomenės, nuo 17 a. antros pusės jos sudarė atskirą sritį su trimis apygardomis: Kėdainių, Biržų ir Vyžuonų. 16 a. pradžioje žydams vietoj karinės prievolės (duoti 1000 raitelių) nustatytas 1000 auksinų metinis mokestis. Siekdami aukštesnių valstybinių pareigų kai kurie turtingieji žydai apsikrikštijo, III Lietuvos Statutas (1588) jų teises sulygino su bajorų. 1580–1623 vyko bendri Lenkijos ir Lietuvos Valstybės, 1623–1764 atskiri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kahalų seimai, vadinamasis Lietuvos Vaadas (intensyviausiai veikė 1623–1655). Atskiri Žemaitijos žydų apygardų suvažiavimai 1778 ir 1782 vyko Kėdainiuose, 1779 – Kražiuose.

Miesteliuose, dvaruose, kaimuose žydai daugiausia prekiavo smulkiomis prekėmis, vertėsi miško prekyba ir plukdymu, amatais, laikė iš bajorų ir dvasininkų nuomojamas smukles (iki 1897–1898, kai buvo įvestas degtinės monopolis). Nuo 1795 Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos imperijoje įvestas žydų sėslumo ribos įstatymas; jis žydams leido gyventi Lietuvoje, verstis amatais ir prekyba, bet varžė jų kėlimąsi iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos. Vilnius buvo svarbiausias Rytų Europoje žydų kultūros židinys. 1847 čia atidaryta rabinų seminarija (1871 pertvarkyta į mokytojų seminariją). 19 a. pabaigoje Vilniuje M. Strašūno įsteigta Strašūno viešoji biblioteka turėjo daugiau kaip 40 000 rankraščių ir knygų. Vilniaus žydų spaustuvės ir leidyklos žydų religinę literatūrą leido visai Europai. 1827 Vilniaus žydams vietoj 16 a. nustatyto mokesčio buvo įvesta rekrutų prievolė.

Kauno choralinė sinagoga

1897 Lietuvoje buvo 350 500 žydų; jie sudarė 39,6 % Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų. Daugiausia žydų (61 847) gyveno Vilniuje (40 % miesto gyventojų), jie sudarė 30–40 % Vilniaus fabrikų darbininkų, apie 50 % amatininkų.

Žydų gatvelės namai Kėdainių senamiestyje

Užnemunėje ir Vilniaus gubernijoje buvo ir žydų žemdirbių. 19 a. baigė susidaryti tik Lietuvos žydams būdingi etniniai ir kalbos bruožai, susiformavo žydų etnokultūrinė grupė litvakai. Lietuvos žydai priešinosi mistinio religinio sąjūdžio chasidizmo plitimui, palaikė Haskalos idėjas. Žydams įtaką darė 1897 Vilniuje įsikūręs Bundas. Žydai darbininkai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo burtis į profesines organizacijas, dalyvavo pirmuosiuose Lietuvos darbininkų streikuose ir demonstracijose, Rusijos 1905–1907 revoliucijoje. 20 a. pradžioje tarp Lietuvos žydų pradėjo plisti sionizmas, bolševikų idėjos. Nemažai Lietuvos žydų dalyvavo 1917 Spalio perversme, žydų darbininkų atstovai Semyonas Dimanšteinas ir Aizikas Vainšteinas-Branovskis buvo marionetinės Laikinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės Lietuvoje nariai.

Lietuvos Respublikoje 1923 buvo 153 000 žydų, jie sudarė 8,3 % visų gyventojų (1939 pabaigoje Lietuvoje su Vilniaus kraštu gyveno apie 240 000 žydų), jie kontroliavo apie 77 % Lietuvos prekybos. Žydai buvo daugelio pramonės įmonių savininkai. Veikė stambus Centralinis žydų bankas, Žydų liaudies bankų sąjunga. Gausėjo žydų inteligentų (42,7 % Lietuvos gydytojų 1937 buvo žydai). Lietuvos Taryboje 1918–1919 buvo žydų atstovas (J. Robinzonas), Ministrų kabinete 1918–1924 – ministras žydų reikalams (nuo 1918 12 – J. Vygodskis, nuo 1919 02 – M. Soloveičikas, nuo 1923 02 – B. Fridmanas, 1923 04–1924 06 – S. Rozenbaumas). Steigiamajame Seime buvo 7, I, II, III Seime – po tris žydų atstovus (sudarė atskirą žydų frakciją). Steigiamasis Seimas suteikė žydams teisę autonomiškai tvarkyti savo kultūros reikalus – liaudies švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą, religinio kulto reikalus.

senosios žydų kapinės Kelmėje

buvusios Telšių ješivos (rabinų akademijos) pastatas

1924–1925 veikė apie 300 žydų mokyklų, 20 gimnazijų ir progimnazijų (Kaune – 5 gimnazijos), mokytojų seminarija (Kaune), 2 rabinų akademijos (Telšiuose ir Kaune). 93 % žydų vaikų lankė mokyklas, kuriose dėstyta jidiš arba hebrajų kalba, lietuviškai buvo mokoma tik lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos. Savo mokyklų tinklą žydai išlaikė iki 1940. 93 % žydų vaikų lankė mokyklas, kuriose dėstyta jidiš arba hebrajų kalba, lietuviškai buvo mokoma tik lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos. Savo mokyklų tinklą žydai išlaikė iki 1940.

Po Gruodžio septynioliktosios perversmo žydų teisės buvo susiaurintos.

Vilniuje 1916–1923 veikė žydų teatro trupė, 1932–1941 marionečių teatras Maidim, Kaune – nuolatinis Žydų teatras, kituose miestuose – žydų dramos mėgėjų grupės. Vilniuje 1924–1940 veikė Žydų muzikos institutas, 1925–1941 Žydų mokslinių tyrimų institutas (YIVO).

Vytauto Didžiojo universitete buvo hebrajų ir jidiš kalbų katedra. Iki Lietuvos okupacijos 1940 06 sukurta žydų grožinės literatūros, dailės ir muzikos kūrinių, žydų kalbomis buvo leidžiamos knygos, jidiš kalba ėjo 331 periodinis leidinys (tarp jų ir sionistinių), hebrajų kalba – 233 leidiniai. 1922–1940 veikė Lietuvos žydų istorinė etninė draugija (Kaune turėjo muziejų), 1924–1940 – Žydų mokslo mėgėjų draugija, 1925–1940 – Lietuvos žydų švietimo draugija, Žydų teatrui ir menui remti draugija. Veikė žydų studentų organizacijos (1927 jų buvo 7), žydai skautai, žydų sporto draugijos (Makabi ir kitos). Didesniuose miestuose žydai turėjo našlaičių ir senelių prieglaudas, Kaune, Panevėžyje, Telšiuose, Ukmergėje, Raseiniuose ir kitur – ligonines. Veiklą plėtojo įvairios organizacijos, daugiausia sionistinės.

Žydų gatvė Vilniaus senamiestyje

nacių Vokietijai 1939 03 23 užgrobus Klaipėdą, žydų šeima bėga iš miesto į Lietuvą (1939 04 06)

Lietuvos Respublikos metais kai kurie žydai inteligentai ir darbininkai Lietuvos komunistų partijos vadovaujami įsitraukė į nelegalią antivalstybinę veiklą, jidiš kalba leido nelegalią spaudą. 1919–1924 veikė prokomunistinė kultūros ir švietimo draugija Kultūros lyga. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą 16 % Lietuvos komunistų partijos narių buvo žydai. 80 % nacionalizuotų prekybos, daug pramonės įmonių priklausė žydams verslininkams. Daugelis žydų veikėjų, organizacijų vadovų buvo suimta, turtingesnių verslininkų ištremta. Jidiš kalba buvo leidžiami laikraščiai Emes (1940–1941), Vilner emes (1940–1941). Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui ir į Lietuvą 1941 06 įžengus nacių Vokietijos kariuomenei žydai buvo uždaryti į getus, prasidėjo jų žudynės, sunaikinta apie 200 000 Lietuvos žydų. Per Antrąjį pasaulinį karą nemažai žydų buvo Šešioliktojoje lietuviškoje divizijoje, sovietų partizanų būriuose, veikė antinacistinio pasipriešinimo organizacijose (1941–1944 veikė Kauno geto antifašistinė organizacija, 1942–1943 – Vilniaus geto Jungtinė partizanų organizacija).

1988 nemažai žydų įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1991 11 17 Vilniuje buvo įkurta Lietuvos žydus vienijanti organizacija – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (pirmininkai: 1991–1993 G. Kanovičius, 1993–2013 S. Alperavičius, nuo 2013 F. Kukliansky), t. p. veikia Kauno, Klaipėdos, Švenčionių rajono, Panevėžio miesto, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės, Panevėžio žydų paramos bendrija. Veikia Vilniaus sinagoga, Kauno choralinė sinagoga, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Veikia valstybinė žydų mokykla (įkurta 1989, 1992 suteiktas Šolomo Aleichemo vardas, nuo 2013 – Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, joje mokoma lietuvių kalba, hebrajų kalbos mokomasi kaip antrosios užsienio kalbos nuo pirmos klasės), nevalstybinė vidurinė žydų mokykla Menachemo namai (įkurta 1996) Vilniuje, sekmadieninės mokyklos vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems Kaune ir Klaipėdoje.

20 a. 9 dešimtmetyje Lietuvoje gyveno apie 14 700 (iš jų apie 10 700 Vilniuje), 2001 (gyventojų surašymo duomenimis) – 4007 žydai, 2011 (gyventojų surašymo duomenimis) – 3050 žydų, 2021 (gyventojų ir būstų surašymo duomenimis) – 2256 žydai.

2019 06 20 Vilniuje, A. Vivulskio gatvėje, toje vietoje, kur 1933–1944 stovėjo pastatas, kuriame veikė Žydų mokslinių tyrimų institutas, atidengta atminimo lenta.

L: A. Eidintas Žydai, lietuviai, holokaustas Vilnius 2002; S. Atamukas Lietuvos žydų kelias: nuo XIV a. iki XXI a. pradžios Vilnius 2007.

2271