žỹdų mùzika, žydų diasporos muzikinis palikimas.
Muzikinės kultūros pradžia
žydas, pučiantis šofarą
Muzikinės kultūros pradžia užfiksuota Biblijoje: minima kasdieninių ir šventinių apeigų, liaudies, kovų muzika, muzikos instrumentai, užrašyta giesmių ir dainų tekstų. Muzikos instrumentai: metalinės lėkštės meciltajim, aukso žvangučiai pamonai ir kiti idiofonai, būgnelis tofas, rago natūralieji trimitai šofaras (tebenaudojamas liturgijoje), jovelis, kerenas, mediniai pučiamieji ugavas, halilas, sidabro trimitas hasosra ir kiti aerofonai, kinoras ir nevelis, dešimtstygė citra asoras ir kiti chordofonai. Karalius Dovydas Senovės Izraelyje laikytas geriausiu giesmininku, nuo jo laikų prasidėjo profesionalių muzikų levitų, kilusių iš Levio giminės, dinastija, pradėta steigti muzikos mokyklas giesmininkams ir instrumentininkams. Giesmės ir instrumentinė muzika skambėdavo per aukų atnašavimo ritualus karaliaus Saliamono 959 pr. Kr. pastatytoje Šventykloje Jeruzalėje. Per šventines apeigas kunigai pūsdavo iki 120 trimitų hasosrų.
Šventyklos muzikantai grodavo neveliu, kinoru ir lėkštėmis meciltajim, liaudies ar rūmų muzikoje dažnai skambėdavo tofas, ugavas, halilas ir kinoras. Populiariausias vokalinės (ritualinės) muzikos žanras buvo psalmės (jų įtaka tebėra svarbi žydų ir Europos krikščioniškajai kultūrai). Biblijoje (Psalmyne) užrašyta 150 psalmių tekstų (73 priskiriamos Dovydui). Vyravo vienbalsis melizminis giedojimas, pasižymintis metro ir ritmo laisvumu. Giesmės melodiją dubliuodavo instrumentiniu akompanimentu. Galutinai sugriovus Šventyklą ir žydams išsisklaidžius muzikos reikšmė sumenko – gyvavo nuostata, kad svetimoje žemėje žydams netinka muzikuoti ir reikšti džiaugsmą.
Sinagogų muzika
Vietinių žydų bendruomenių dvasinio ir kultūrinio gyvenimo centrais tapo sinagogos. Jų muzikinė tradicija iki pat 19 a. buvo išskirtinai vokalinė. Viešam Toros skaitymui buvo išplėtotas liturginis rečitatyvas (skaitymas su tęstine deklamacija). Ilgainiui tokią dainingą skaitymo manierą imta vadinti kantiliacija. Psalmių kantiliacija pavadinta psalmodija. Liturgijoje atsiradęs griežtas, emociškai santūrus psalmodinis rečitatyvas turėjo melizmų ir improvizacijos elementų. Sinagogų muzikos klestėjimo laikotarpiu (8–9 a.) atsirado chazano (Europoje vadinamas kantoriumi) – giesmininko ir maldų vadovo pareigybė. Chazanai išplėtojo tam tikrus derminius melodinius modelius (kai kurios dermės iš arabų, vėlesnės – iš Ispanijos, Rumunijos, Ukrainos, Vengrijos kultūros). Viduramžiais žydų tradiciniai muzikos elementai derinti su vietiniais europietiškaisiais ar rytietiškaisiais. Aškenazių muzikai būdinga griežta melodijų struktūra, simetriškumas, deklamacinė psalmodija (įtakos turėjo Centrinės ir Rytų Europos kultūros), sefardų stiliui – improvizaciškumas, varijavimas, arabų kultūros bruožai. 7–8 a. paplito religinis himnas piyyut (kūrė gaonas Saadija, 882–942, Rašis, 1040–1105, Jehuda Halevi, 1085–1140, Maimonidas, 1135–1204, ir kiti).
Muzika viduramžiais
Žydai menestreliai, truverai, trubadūrai, perėmę Europos kraštų liaudies muzikos bruožus, paįvairino žydų diasporos muzikinį gyvenimą. Viduramžiais Europoje suklestėjo muzikinio teatro žanras purimšpylis, pagrįstas Esteros knygos ir Biblijos kitais siužetais. Purimšpylius atlikdavo aktoriai su kaukėmis ir muzikantai, žaismingus improvizacinius elementus derindami su apeiginėmis dainomis. Rytų Europoje išpopuliarėjo vestuvių tradicinis muzikinis žaidimas freilechsas (jidiš kalba linksmybė; vokalinė instrumentinė muzika, šokiai, pokalbių epizodai). Instrumentinė muzika viduramžiais skambėdavo tik per žydų vestuves (kartais griežti samdyta krikščionis). 14–15 a. pradėjo atsirasti aškenazių muzikantų klezmerių ansamblių. 16 a. Cfate (Galilėjoje) sukurta daugybė religinių ir pasaulietinių dainų (I. Luria, S. Alkabetzas), Europoje garsėjo profesionalūs žydų muzikantai liutnininkas virtuozas Giovanni Maria, A. Levio (A. dal Arpa) šeimos nariai. 1575 išspausdintas Davido Sacerdotės iš Roverės madrigalų rinkinys.
muzikuoja Klezmerių festivalio Safede (Izraelis, 2017) dalyviai
Klasikinė muzika
Pirmasis klasikinės muzikos kūrėjas žydas buvo S. dei Rossi (1570–1630; kūrė madrigalus, kanconetes, instrumentinę muziką ir sinagogos giesmes). Žydų švietimo (Haskalos) judėjimas paskatino religinių apeigų reformą, jos šalininkai norėjo pamaldų sinagogoje su vargonais. Kantorių L. Lewandowskio (1821–94) ir S. Sulzerio (1804–90) kūryboje derintos Europos ir žydų muzikinės tradicijos. Karaliaučiaus kantoriaus H. Weintraubo (1811–81) kūryba buvo Vienos klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo stiliaus. Europos klasikų pavyzdžiu sekė ir prancūzų kantorius E. Ch. Halévy (kompozitoriaus J. F. F. É. Halévy tėvas). Prancūzų kantorius I. Loevy (1773–1832) vienas pirmųjų pradėjo rengti neliturginės muzikos koncertus sinagogoje, 1822 Paryžiaus Naujojoje sinagogoje subūrė keturbalsį chorą. Rytų Europoje chasidai (religiniai mistikai) Dievą garbino giedodami ir šokdami pritariant muzikos instrumentais. Jie išplėtojo ypatingą instrumentinio giedojimo manierą, nes šokta per šabą arba šventes, kai muzikos instrumentais griežti buvo draudžiama. Melodijoms būdinga simetriškumas, motyvų kartojimas, sinkopinis ritmas, laipsniškas melodijos žemyneigis judėjimas. Chasidai suformavo dainos be žodžių žanrą niguną. Jo griežta, rūsti, bet savitai optimistiška melodija atspindi žydų kančias tremtyje. Repertuarą ir sinagogų muzikos stilių atnaujinti siekė kantoriai S. Weintraubas (1781–1829), B. Schulsingeris (1790–1860). Lvovo sinagogoje tarnavo kantorius ir kompozitorius B. Schoras (1823–1904), Galicijoje ir Vengrijoje išgarsėjo M. Streliskeris (1809–75). N. Blumenthalis Odesoje įsteigė choro mokyklą, pirmasis iš Rytų Europos chazanų giedojo bel canto stiliumi, liturgijoje vartojo vokiečių klasikinės muzikos melodijas. E. M. Gerovičius (1844–1913) išleido sinagogos ir pasaulietinės muzikos rinkinių. Geriausiais 19 a.–20 a. pirmos pusės kantoriais laikomi E. Z. Razumnyj (1866–1904), A. M. Bernsteinas (1866–1932). Apie kantorių giedojimo stilių chazanut mokslo darbų parašė J. Singeris (1841–1911), Karaliaučiaus kantorius E. Birnbaumas (1855–1920). G. Efrosas (1890–1978) 1928 Jungtinėse Amerikos Valstijose išleido 6 tomų Kantoriaus antologiją, I. Agiliaras (1824–1904) užrašė sefardų apeiginių giesmių.
Muzikinio folkloro tyrinėjimai
16 a. pradėta užrašinėti muzikinį folklorą. Vakarų Europos žydų bendruomenių liaudies muzikos rinkinį 1593 sudarė A. Valichas. 1887 Z. N. Golombas (1853–?) Vilniuje išleido 12 žydiškų pjesių fortepijonui rinkinį Judos balsas (Kol Jehuda). Rytų Europos žydų muzikos studijoms M. Beregovskis (1892–1961) 1927–48 surinko Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos žydų folkloro garso įrašų ir natų pavyzdžių, jidiš kalba parašė knygas Žydų muzikinis folkloras (1934), Žydų liaudies instrumentinė muzika (1937), Žydų liaudies dainos (1938). Kanados tyrinėtoja R. Rubin išleido knygas Žydų liaudies dainos lobiai (A Treasury of Jewish Folksong 1950) ir Žydų liaudies dainos istorija (The Story of Yddish Folksong 1979). Rytų ir Viduržemio žydų folkloro rinkinį Rytų žydų melodijų aruodas (Hebräisch‑orientalischer Melodienschatz 10 tomų 1914–32) sudarė ir Leipcige išleido A. Z. Idelsohnas (1882–1938).
Muzika 19–20 amžiuje
19–20 a. pasaulio muzikos plėtotei reikšmingi žydų kompozitoriai (dauguma jų kūrė Europos muzikos tradicijų pagrindu, bet išsaugojo ir žydų kultūros bruožų), muzikantai, muzikologai. Kompozitoriai: I. Berlinas, L. Bernsteinas, E. Blochas, A. Coplandas, L. Damroschas, P. Dessau, P. Dukas, H. Eisleris, G. Gershwinas, Ph. Glassas, R. Glieras, M. Gnesinas, J. F. F. É. Halévy, P. Hindemithas, I. Kálmánas, G. Mahleris, G. Meyerbeeras, F. Mendelssohnas‑Bartholdy, D. Milhaud, J. Offenbachas, S. Reichas, C. Saint‑Saёnsas, A. Schnittke, A. Schönbergas, K. Weilis, muzikologai: E. M. von Hornbostelis, L. Maazelis, C. Sachsas, E. Welleszas, dirigentai: V. Ashkenazy, E. Cooperis, G. Fitelbergas, S. Kusevickis, L. Maazelis, G. Soltis, pianistai: D. Barenboimas (ir dirigentas), D. Baškirovas, E. Gilelsas, V. Horowitzas, A. Rubinsteinas, smuikininkai: L. Aueris, J. Heifetzas, L. Koganas, G. Kremeris, D. Oistrachas, I. Oistrachas, I. Perlmanas, V. Spivakovas, J. Menuhinas, I. Sternas, H. Wieniawskis, violončelininkas ir dirigentas M. Rostropovičius, kantorius J. Malovany. 1948 įkūrus valstybę nemažai žydų muzikų sugrįžo į Izraelį (Izraelio muzika).
L: K. Rupeikaitė Muzikos instrumentų funkcijos ir reikšmės Šventajame Rašte / Lietuvos muzikologija 2002 t. 3; A. Sendrey Music in Ancient Israel London 1969; J. Braun Music in Ancient Israel / Palestine. Archeological, written and comparative sources Michigan 2002; J. Montagu Musical Instruments of the Bible London 2002.
2794