žỹdų teãtras Lietuvojè
Žydų teatro Lietuvoje pradmenys
Profesionalaus žydų teatro atsiradimas Lietuvoje glaudžiai susijęs su pasaulietine jidiš kultūra, kuri 19 a. klestėjo Vidurio ir Rytų Europoje. 1876 Jasuose (Rumunija) buvo įkurtas pirmasis pasaulyje profesionalus žydų teatras (iki 1883 vadovas A. Goldfadenas). 1883 caro valdžiai uždraudus Rusijos imperijoje rodyti spektaklius jidiš kalba iki 20 a. pradžios vaidinta nelegaliai – gastroliavo vadinamosios vokiečių trupės, kuriose vaidino žydai, t. p. organizuoti literatūriniai renginiai. 1903 vilnietis N. Lipovskis gavo leidimą Rusijoje rodyti spektaklius jidiš kalba. 1908–36 Vilniuje su pertraukomis veikė jo įkurtas Žydų liaudies teatras (Der jidišer Folksteater; vėliau vadovas M. Karpinovičius ir kiti). Klajojančiųjų trupių į Lietuvą atvežamų muzikinių dramų, operečių (daugiausia A. Goldfadeno) tradicija padarė įtaką ir žydų teatro Kaune veiklai. 1907 įkurta Kauno žydų dramos ir muzikos draugija pastatė A. Goldfadeno muzikinę dramą Sulamita, operetę Gydytojas Almosadas, dramą Bar Kochba, kurias režisavo L. Kadisonas. Šiai draugijai įtaką padarė Lietuvoje gastroliavusios E. R. Kamińskos trupės (1909) ir dramaturgo P. Hiršbeino Odesoje įkurtos trupės (1910) spektakliai. Grįžęs į Kauną ir išrinktas draugijos pirmininku rašytojas Bal‑Machšovesas (I. Eljaševas) paskatino imtis rimtesnės dramaturgijos – pastatyta D. Pinskio Cvi šeima, Motina ir kitos žydų autorių pjesės. Kauniečių veiklą teigiamai vertino žinomi rašytojai Sh. Ashas, I. L. Perecas.
Lietuvos žydų teatro raida Vilniuje ir Kaune (1914–1940)
I pasaulinio karo metais Rusijos valdžios įsaku tremiant žydus iš Kauno gubernijos L. Kadisonas su šeima pabėgo į Vilnių. Miestą užėmus Vokietijos kariuomenei, jis, aktorius ir režisierius A. Azro, kultūros veikėjas M. Mazo, užtariami žinomų Vilniaus inteligentų J. Vygodskio, C. Šabado, S. Rozenbaumo, rašytojo Z. Reizeno ir kitų, gavo leidimą veikti profesionaliam teatrui. 1916 Lukiškių cirke Vilniuje Žydų dramos artistų susivienijimas (Farejn fun Jidiše Dramatiše Artistn, FADA; vėliau – Vilniaus trupė / Di vilner trupe; veikė iki 4 dešimtmečio vidurio) suvaidino Sh. Asho komediją Kaimietis ir P. Hiršbeino pjesę Tolimame užkampyje. Tais pačiais metais trupei leista vaidinti Vilniaus miesto teatre (pastatyta P. Hiršbeino Ištuštėjusi karčema). Repertuaro didesnę dalį sudarė žydų autorių (D. Pinskio, H. Nombergo, M. Arnšteino, O. Dymovo) kūriniai, pastatyta ir L. Andrejevo Mūsų gyvenimo dienos, L. Tolstojaus Tamsos galybė. 1917 trupė gastroliavo Kaune, Suvalkuose, Gardine, Balstogėje, E. R. Kamińskai pakvietus ir parėmus – Varšuvoje. Spektakliai pasižymėjo tautiniu savitumu, aktorių ansambliškumu, raiškiais charakteriais, literatūriniu skoniu. Vilniaus trupė išgarsėjo Lenkijoje ir Rumunijoje (čia vaidinta ilgiausiai), Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Per 15 m. pastatyta 91 spektaklis (29 rodyti Vilniuje, visų režisierius L. Kadisonas). Žymiausias Vilniaus trupės spektaklis – S. An-skio romantinė mistinė drama Dibukas, kurią pirmą kartą Varšuvoje 1920 jidiš kalba pastatė režisierius D. Hermanas. 1922 studijoje Habimah Maskvoje (studijos vadovas ir režisierius J. Vachtangovas) hebrajų kalba pastatyta ši drama 1926 ir 1937 per gastroles rodyta ir Kaune; ji padarė įtaką žydų teatro Lietuvoje raidai. 1927 Vilniaus trupė suskilo, po gastrolių dalis aktorių liko Jungtinėse Amerikos Valstijose, kiti išvažiavo į Lenkiją. Su teatru ir toliau bendradarbiavo režisieriai D. Hermanas ir M. Veichertas, vilnietis aktorius, režisierius ir teatro pedagogas A. Morevskis, paskutiniais metais – J. Rotbaumas.
Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais Kaune ir provincijoje gastroliavo nemažai žydų trupių (dauguma iš Vilniaus), žymesnė – 1918 Vilniuje L. Sokolovo įsteigto Žydų dramos teatro Lietuvoje (iš pradžių vaidino N. Lipovskio Žydų liaudies teatro scenoje), kuriame kaip žydų aktorius debiutavo iki tol rusų spektakliuose vaidinęs A. Morevskis. 1919 pabaigoje L. Sokolovas su kitais aktoriais persikėlė į Kauną ir Lietuvoje su pertraukomis vaidino iki 4 dešimtmečio pradžios. Žydų dramos teatras Lietuvoje pastatė spektaklių pagal žydų (M. Arnšteino, Sh. Asho, O. Dymovo, P. Hiršbeino, D. Pinskio, A. Vaiterio) ir užsienio (J.‑B. Racine’o, L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, A. Strindbergo) rašytojų kūrinius. 1918 pabaigoje Varšuvoje nuo Vilniaus trupės atsiskyrę A. Azro ir jo žmona S. Alomis grįžo į Vilnių ir subūrė savo trupę. 1919 pradžioje SSRS kariuomenei užėmus miestą, ši trupė 2 mėnesius veikė kaip Vilniaus valstybinis žydų teatras. Balandį Lenkijai užėmus Vilnių, A. Azro ir S. Alomis pasitraukė į Kauną. Manoma, 1919, pasitelkę kauniečius aktorius, jie čia vaidino (paskui išvyko į užsienį). 1920 rudenį Kaune ir provincijoje paskutinį kartą Lietuvoje gastroliavo E. R. Kamińska.
Generolo L. Żeligowskio vadovaujamam Lenkijos kariniam junginiui 1920 spalį okupavus Vilnių Kauno ir Vilniaus krašto žydų kultūrinio gyvenimo ryšiai buvo nutraukti, todėl dar aktualiau tapo vietinėmis jėgomis plėtoti karo išblaškytą ir okupacijos suskaldytą litvakų kultūrinį gyvenimą. Vilniuje veikė kelios Vilniaus trupės kūrybinei dvasiai artimos teatro trupės. 1919 A. Morevskis ir jo bendraminčiai A. Šteinas, J. Bulovas, J. Kamenas įkūrė Naująjį žydų dramos teatrą. Nuo 1922 veikė Žydų dramos ir komedijos teatras (vadovai A. Slobodskis ir L. Šriftzeceris). 1923 Vilniaus žydų meno draugija įsteigė Intymųjį kamerinį teatrą (vadovas A. Slobodskis). 3 dešimtmetyje Vilniuje prie Žydų mokslo instituto (JIVO) buvo įkurtas E. R. Kamińskos vardu pavadintas teatro muziejus. 1933 Žydų teatro draugijos globojama veikė J. Turkowo Vilniaus žydų teatro trupė. Įvairiose antreprizėse dalyvavo ir Z. Turkowas, D. Blumenfeld, I. Kamińska. Mažąsias teatro formas bendradarbiaudamas su rašytojų ir dailininkų grupe Jung Vilne plėtojo miniatiūrų teatras Davke (Tik šitaip; 1933–39), lėlių teatras Maidim (Visų galų meistras, veikė 1933–41). Šį teatrą įkūrė vilnietis stalius, aktorius ir režisierius A. Bastomskis, jam talkino J. Burginas ir H. Porudominskis, režisierius M. Ranas, dailininkai B. Michtomas ir J. Mutas, kompozitoriai L. Oguzas ir E. Teitelboimas. Naudotos pirštininės lėlės, nuo 1935 – marionetės. Repertuarą sudarė žaismingai traktuojamas žydų folkloras, bibliniai siužetai, rašytojų Šolem Aleichemo, I. L. Pereco, I. Mangerio, M. Broderzono, M. Kulbako, Š. Kahano, L. Rano, L. Volfo ir kitų kūriniai. Buvo parengta 11 programų (iš jų 2 – vaikams), spektakliams būdinga satyrinio grotesko, burleskos bruožai, politinės ir socialinės aktualijos. 1924–31 Vilniaus žydų mokytojų seminarijoje atgaivinta kasmetinių Purimo švenčių tradicija (iniciatorius – pedagogas M. Vainraichas), vaidinti purimšpiliai – šmaikštūs vaidinimai Esteros knygos ir kitų Biblijos siužetų motyvais. Režisavo poetas M. Kulbakas, jis pastatė ir kitų mokyklinių spektaklių.
1919 susibūrusi Kauno dramos draugija (vadovas aktorius Š. Landau) buvo labiau mėgėjiška. Profesionaliau dirbo Jungtinė dramos trupė (įkurta 1920), ypač į ją atėjus talentingam aktoriui A. Pekeriui (režisavo H. Leiviko draminę poemą Golemas), statyta ir kauniečio literato I. Majofiso kūriniai. 1922 Kaune įsteigtame Naujajame žydų teatre (veikė iki 4 dešimtmečio vidurio) vaidino D. Michailovas (ir vadovas), S. Erdi (Ardi), Dolskaja (B. Dalskaja?), kviesti ir kitų trupių aktoriai; trupę rėmė spaustuvininkas ir antrepreneris G. Lanas. 1933 Žydų teatro draugija surengė Z. Turkowo gastroles. Kaune jis režisavo spektaklių (Molière’o Šykštuolis, H. Leiviko Hiršas Lekertas, Notr‑dam varpininkas, pagal V. Hugo romaną Paryžiaus katedra), sukūrė juose pagrindinius vaidmenis.
Kaip atsvara mėgėjiškumui, lengvos pramogos siekiui ir komercijai kurtos teatro studijos. 1922 A. Kopelio (Mukdonio) iniciatyva įsteigta Žydų vaidybos studija (vaidinta jidiš kalba). Bežodį improvizacinį spektaklį C. Gozzi Meilė trims apelsinams (1923) commedia dell’arte priemonėmis režisavo maskvietis Josifas Levinsonas (nuo 1923 Juozapas Marija Benari; kaip dailininkas, programų kūrėjas talkino ir A. Sutkaus vadovaujamame teatre Vilkolakis), scenografiją ir kostiumus sukūrė O. Dubeneckienė, choreografija ir plastika rūpinosi O. Dubeneckienė ir V. Sotnikovaitė. 1926 Kaune įsteigta Hebrajų vaidybos studija (kartais neoficialiai vadinta Habimah), kurią rėmė žydų švietimo ir kultūros draugija Tarbut (Kultūra), nuo 1929 – Švietimo ministerija.
Žydų vaidybos studijos Kaune spektaklio scena (20 a. 3 dešimtmetis?)
1926 studijai vadovavo A. Sutkus (pradėjo rengti I. L. Pereco poetinę dramą Aukso grandinė). 1927–29 vadovavęs M. Goras (1924 vienas Erec‑Israelio teatro įkūrėjų Palestinoje) studijinį darbą derino su eksperimentais, skatino improvizaciją ir teatrinę išmonę: 1928 surengtas inscenizacijų vakaras pagal I. L. Pereco kūrinius, 1929 pastatyta Molière’o komedija Skapeno sukti žygiai (dabartinis pavadinimas Skapeno klastos), kuriai būdinga avangardizmas. Vėliau studijos vadovais dirbo A. Oleka‑Žilinskas (supažindino studijos mokinius su K. Stanislavskio, J. Vachtangovo ir M. Čechovo teatriniais principais), Maskvos dailės teatro (II) aktorius ir režisierius, M. Čechovo bendražygis V. Gromovas (baigė režisuoti M. Ch. Luzzato pjesę Galinga pilis 1930), buvęs trupės Habimah Maskvoje aktorius R. Cvi‑Rabinovičius (I. L. Pereco Aukso grandinė 1933). 4 dešimtmečio pradžioje studijos veikla nutrūko, dalis jos aktorių vaidino kitose žydų teatro trupėse Lietuvoje.
1936 į Kauną iš Paryžiaus grįžo aktorė R. Berger. Ji sėkmingai vaidino žydų teatro spektakliuose Kaune ir Rygoje, įkūrė Žydų teatrą Lietuvoje, kuriame suvienijo kelių kartų įvairių meninių krypčių aktorius: O. Runičius (atvyko iš Rygos), S. Erdi (Ardi), keli aktoriai iš Žydų vaidybos studijos ir Hebrajų vaidybos studijos Kaune, aktoriai I. Rotbliumas, L. Šub, M. Gurvičius. Šio teatro iniciatyva į Kauną vėl atvyko broliai Turkowai. Z. Turkowas vaidino spektakliuose Klajojančios žvaigždės (pagal Šolem Aleichemą), Dėdė Mozes (pagal Sh. Ashą). J. Turkowas režisavo spektaklių (D. Pinskio Lobis, L. Fodoro Atestatas, M. Razumnio Motkė Chabadas), pakvietė juose vaidinti jidiš ir hebrajų kalbomis vaidinančių studijų buvusius narius, su žmona D. Blumenfeld vaidino Žydų teatro Lietuvoje spektakliuose. R. Berger iniciatyva Lietuvoje gastroliavo I. Kamińska (iš Lenkijos), režisierius J. Šternbergas su žmona S. Tal (iš Rumunijos). 1940 pradžioje rengtasi lietuviškai premjerai – su poetu K. Binkiu sutarta jidiš kalba statyti jo pjesę Atžalynas (spektaklį planuota rodyti Lietuvoje ir Latvijoje). Grąžinus Vilnių Lietuvai vėl buvo sujungta prieš 20 m. suskaldyta litvakų kultūros erdvė. 1939 pabaigoje iš Kauno kilęs režisierius N. Eljaševas įkūrė Žydų dailės teatrą Vilniuje. Kaune gastroliavo žydų marionečių teatras Maidim, reviu, miniatiūrų ir komedijos teatras Remikot (įkurtas 1940) iš Vilniaus. R. Berger ir M. Karpinovičius su Vilniaus ir Kauno aktoriais pastatė A. Goldfadeno muzikinę dramą Sulamita, pagrindinį vaidmenį joje atliko garsi vilnietė dainininkė L. Levicka.
Lietuvos žydų teatras 1940–1944
SSRS okupacijos metais valstybinant visas meno sritis žydų teatras (kaip ir kiti teatrai) patyrė ideologinę prievartą, daugiausia dėl repertuaro. 1940–41 veikė Vilniaus valstybinis ir Kauno valstybinis žydų teatrai, į juos buvo priimti ir karo atblokšti artistai iš kitų šalių. Pajėgesnis Vilniaus valstybinis žydų teatras (vienas jo režisierių buvo N. Eljaševas) repertuare įtvirtino žydų klasikinę literatūrą, bet t. p. privalėjo statyti socializmą ir revoliucines idėjas šlovinančius kūrinius. 1941 sovietų valdžia šiuos teatrus planavo sujungti (sutrukdė prasidėjęs Sovietų Sąjungos–Vokietijos karas).
Vilniaus geto teatro emblema
Vokietijos okupacijos ir holokausto metais žydų teatro veikla sumenko. 1942 01 Vilniaus gete (jis veikė 1941 09 06–1943 09 23) aktorius Š. Bliacheris (buvęs Vilniaus trupės narys), režisierius M. Viskindas, poetas A. Suckeveris (rašytojų ir dailininkų grupės Jung Vilne narys, vėliau Vilniaus geto teatro Literatūros skyriaus vedėjas), buvęs Šiaulių ir Klaipėdos dramos teatrų aktorius I. Segalis įkūrė Vilniaus geto teatrą, kuris tapo unikaliu dvasinės ištvermės simboliu. Statyti spektakliai (Žali laukai, pagal P. Hiršbeiną, O. Indigo Žmogus po tiltu, abu 1942, D. Pinskio Lobis, J. Bergerio Tvanas, abu 1943), reviu apie geto gyvenimo aktualijas (daugiausia tekstų sukūrė K. Broido), lėlių teatro, miuziklo, operečių ir pantomimos vaidinimai, rengti koncertai, literatūros vakarai, disputai, meno konkursai, dailės parodos, paskaitos, plėtota bibliotekos edukacinė veikla. 1942 04 Vilniaus gete bandyta atgaivinti lėlių teatro Maidim veiklą.
Populiarumo sulaukė atkurtos Hebrajų dramos studijos (4 dešimtmetyje veikė Vilniuje) pastatytas spektaklis D. Pinskio Amžinas žydas (režisierius J. Bergolskis). Dauguma Vilniaus geto teatro dalyvių žuvo kartu su kitais kaliniais 1943 09 likviduojant getą. Remdamasis I. Segalio pasakojimais, H. Kruko dienoraščiais ir kita medžiaga Izraelio rašytojas J. Sobolis apie šį teatrą parašė pjesę Getas (išleista 1984, Lietuvoje pastatyta 1990, 2018, pjesės motyvais sukurtas filmas Vilniaus getas 2006, režisierius A. Juzėnas).
Lietuvos žydų teatras 20 amžiaus antroje pusėje
20 a. 5 dešimtmečio pabaigoje–6 dešimtmečio pradžioje SSRS, t. p. ir Lietuvoje, žydų visuomeninė, kultūrinė ir švietimo veikla buvo uždrausta. Atšilimo laikotarpiu Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje 1956 įkurta mėgėjiška žydų teatro trupė (nuo 1965 Žydų liaudies teatras). Trupei vadovaujantys aktorius ir režisierius I. Dogimas, S. Michoelso mokinys ir asistentas režisierius L. Lurje (1958–72), aktorius B. Landau (1972–76), režisierius M. Chersonskij (1979–99) ir kiti siekė atgaivinti profesionalų žydų teatrą Lietuvoje, statė žydų autorių (Šolem Aleichemo, P. Hiršbeino, M. Kulbako, J. Gordino, I. L. Pereco) kūrinius. 1996 įvyko paskutinio Žydų liaudies teatro spektaklio J. Gordino Mirelė Efros premjera (režisierius M. Chersonskij). 1981–82 ir 1985–86 prie Žydų liaudies teatro veikė 2 jaunimo studijos.
L: Krantai 1997 nr. 3; Vilniaus geto afišos = Vilna Ghetto posters = Plakatn fun Vilner getto / sud. J. Biber, R. Kostanian, J. Rozina Vilnius 2006; I. Pukelytė Žydų teatras tarpukario Lietuvoje Kaunas 2017; Jidišer teater in Eirope cvišn beide velt‑milchomes 2 t. New York 1968–72; Pamiętnik Teatralny 1992 z. 1–4; B. Frank Vil′njusskij evrejskij narodnyj teatr: Stranicy istorii Ierusalim 2023.
240