Žygimantas Senasis

Žygimanto Senojo portretas (aliejus, apie 1553, dailininkas L. Cranachas, 1515–86, Krokuvos nacionalinis muziejus)

Žygmantas Senàsis, Žygmantas II Senàsis, Zgmantas I Senàsis (lenk. Zygmunt I Stary) 1467 01 01Kozienice 1548 04 01Krokuva (palaidotas Vavelio katedroje), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (nuo 1506). Jogailaičių dinastijos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos iš Habsburgų dinastijos sūnus. Valdovų Vladislovo II Jogailaičio, Jono Albrechto, Aleksandro, taip pat Sofijos Kazimieraitės, šv. Kazimiero, kardinolo Frydricho brolis. Bonos Sforzos vyras. Onos Jogailaitės, Žygimanto Augusto, Švedijos karalienės Kotrynos, Jono iš Lietuvos kunigaikščių tėvas. Daugiausia gyveno Jogailaičių dvaruose Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostą gavo 1506 mirus broliui Aleksandrui. LDK diduomenė paskelbė jį didžiuoju kunigaikščiu vieni, nesilaikydami 1501 Mielniko akto dėl bendrų abiem valstybėms (LDK ir Lenkijos karalystei) valdovo rinkimų.

Lenkijos ponai, kad nenutrūktų asmeninė Lenkijos karalystės ir LDK unija, 1506 išsirinko Žygimantą Senąjį savo karaliumi. Svarbiausias Žygimanto Senojo tikslas buvo apie Lenkijos karalystės karūną sutelkti visas Jogailaičių valdas, sukurti Vidurio Europoje centralizuotą, dinastijos paveldimai valdomą monarchiją. Norėdamas papildyti išeikvotą LDK valstybinį iždą, ėmėsi tvarkyti didžiojo kunigaikščio dvarų pajamas (1514 ir 1529 Aukštaitijos dvarų nuostatai), natūrinę feodalinę rentą keitė pinigine – žagrės mokesčiu (1527 ir 1529 Žemaitijos ūkiniai nuostatai), surašė (1528) bajorus, privalančius eiti karo tarnybą (1508 12–1509 02 Vilniaus Seimo nutarimas), ir privačius dvarus (1528 nuostatai), tolygiai paskirstė tarp jų mokesčius ir karines prievoles. 1506, 1522 ir 1529 Žygimanto Senojo privilegijomis įsipareigojo priiminėti įstatymus tik sutinkant Ponų Tarybai. Didikų vadovaujamą politinę padėtį galutinai įtvirtino Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), kurį Žygimantas Senasis patvirtino. Dėl didėjančio išnaudojimo įvyko 1536–37 (ir vėliau) žemaičių valstiečių sukilimai, 1545 – aukštaičių sukilimai.

Žygimanto Senojo Gdansko šeštoko aversas (sidabras, 1535)

Didelę politinę įtaką Žygimantui Senajam, ypač jam pasenus, darė antroji žmona (pirmoji buvo vengrų kunigaikščio Stepono Zapojajo duktė Barbora) Bona Sforza (vedė 1518 04 18). 1513 popiežius Leonas X suteikė Žygimantui Senajam teisę skirti vyskupus.

Žygimantas Senasis samdė daug kariuomenės. Dėl Smolensko ir kitų LDK senųjų rusų žemių 1507–08, 1512–22 ir 1534–37 Maskva puolė LDK rytines sritis – vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karai. 1508 prieš Žygimantą Senąjį įvyko Maskvai naudingas totorių kilmės LDK didiko Mykolo Glinskio maištas (Glinskio maištas), 1514 LDK neteko Smolensko ir kitų teritorijų. Maskvos veržimasis buvo sustabdytas per pergalingą ir Europoje pagarsėjusį Oršos mūšį (1514 09).

Žygimantas Senasis priima Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio priesaiką (Prūsijos priesaika, aliejus, 1882, dailininkas J. Matejko, Krokuvos nacionalinis muziejus)

1516 mirus broliui Vladislovui II Jogailaičiui, Habsburgų naudai Žygimantas Senasis iš principo atsisakė Jogailaičių dinastijos pretenzijų į Čekijos ir Vengrijos sostus. Kaip Lenkijos karaliui, Žygimantui Senajam vasalo priesaiką 1525 davė tuomet susikūrusios Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis, sesers Sofijos Kazimieraitės sūnus hercogas Albrechtas Brandenburgietis, bet Žygimantas Senasis nepasinaudojo proga pareikalauti iš Prūsijos valdovo Mažosios Lietuvos žemių, o dargi perleido jai dalį Žemaitijos su Katyčiais. Žygimantas Senasis pakėlė išlaidaus brolio Aleksandro nusmukdytą ūkį, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta. Valdant Žygimantui Senajam Lenkijoje ir Lietuvoje plito humanizmo ir Renesanso idėjos, pats jis skatino Renesanso architektūros ir dailės plėtotę. Kovojo su 16–17 a. judėjimu reformacija; prieš ją išleido ediktų.

Nuo 1544 LDK faktiškai valdė sūnus Žygimantas Augustas. Iš 4 kitų Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos vaikų Izabelė (1519–59) ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo, Ona Jogailaitė (1523–96) – už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro, Kotryna (1526–83) – už Švedijos karaliaus Jono III.

Pasižymėjo teisingumu, dora, buvo gerbiamas valdinių.

L: B. Dundulis Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius 1971; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis Vilnius 1999; Z. Kiaupa Lietuvos valstybės istorija Vilnius 2004; Z. Wojciechowski Zygmunt Stary Warszawa 1970; H. Rutkowski Poczet królów i książąt polskich: Zygmunt I Stary Warszawa 1978.

2545

415